Treji metai karo: Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių moterų viltys ir stiprybė

Prieš trejus metus prasidėjęs karas milijonų žmonių gyvenimus pakeitė negrįžtamai. Visi jie svajojo laimingą ateitį, kurios neteko per vieną akimirką. Tūkstančiai žmonių buvo priversti palikti savo namus jau pirmą karo dieną, kiti tikėjosi, kad viskas greitai baigsis. Deja, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti, karas sugriovė ištisus miestus. O žmonės, norėdami apsaugoti savo vaikus, turėjo kurti  gyvenimą svetimose šalyse, mokytis kalbos, naujų profesijų, prisitaikyti prie naujos kultūros ir gyvenimo sąlygų. Palikti savo tėvynę niekada nėra lengva, o palikti savo namus, kai skrenda kulkos – tai baisiausia įmanoma patirtis, tą patvirtina ir ukrainietės, kurios atvyko į Lietuvą praėjusiais metais.

Julia Smyrna atvyko į Lietuvą spalio pradžioje iš Dnepetrovskio srities. Kartu su ja atvyko du maži vaikai: dukra, kuriai trys metai, ir sūnus, kuriam nėra nė metų. Kaip sako pati Julia, kiekviena karo diena tapdavo išbandymu: nuolatiniai šaudymai, sprogimai. Neįmanoma buvo su vaikais netgi išeiti pasivaikščioti, kelionė iki parduotuvės atrodė kaip pavojingiausias kelias, o miegoti dažniausiai reikėdavo koridoriuje. „Dirbau vaistinėje, vis tikėjomės, kad galėsime likti namuose, tačiau kai išgirdome sprogimą maždaug 50 metrų nuo savo namų, supratome, kad toliau taip tęstis nebegali. Gyvenimas nuolatinėje įtampoje, baimėje, trūkdavo vandens, dingdavo elektra, o kiekviena sekundė pavirsdavo į amžinybę. Mūsų žaidimų aikštelėje, kur ateidavome su vaikais,  įvyko sprogimas. Stebuklas, kad mūsų ten tuo metu nebuvo. Todėl atvykome į Lietuvą ir tikimės, kad čia galėsime įsikurti“, – kalba Julia. Anot moters, Ukrainoje nuo karo pradžios visi darželiai buvo uždaryti, tad dukra tik Klaipėdoje pirmą kartą nuėjo  į darželį. „Mums patinka gyventi Lietuvoje, čia saugu. Aišku norisi, kad karas kuo greičiau pasibaigtų, labai norime namo, bet suprantame, kad dabar to neįmanoma padaryti“, – tęsia Julia. IOM Lietuva skirtą pagalbą ji išnaudojo būtiniausiems pirminiams poreikiams: apmokėjo nuomą ir komunalines paslaugas. Ji džiaugiasi, kad Lietuvoje pavyko rasti ramybę ir tikisi, kad pavyks sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams.

Liudmyla Zelena atvyko į Lietuvą iš nedidelio miesto Nikopol, kuris yra netoli Zaporižės atominės elektrinės.  Čia jau anksčiau atsikraustė jos dukra ir anūkai. „Važiavome daugiau nei parą iki Lietuvos. Dukra jau anksčiau prašė atvažiuoti, bet vis laukiau, kad karas tuoj baigsis. Mūsų mieste labai daug žuvusių, dar daugiau sužeistų žmonių  –  aš kalbu apie gyventojus, ne apie karius. Tai siaubinga, kaip niokojami mūsų miestai, mūsų mylimos vietos“, – kalba Liudmyla. Moteris visą gyvenimą, 36 metus, dirbo geležinkelyje. Šiuo metu ji jau yra pensijoje. „Lietuva, Kaunas man labai patinka. Čia aš nusiraminau ir pasijutau saugesnė. Vienintelis dalykas, kurio man trūksta – tai saulė. Pas mus jos daugiau“,  – šypsodamasi sako Liudmyla. Anot moters, jų miesto dar neokupavo, o jeigu būtų atėjęs priešas, ji būtų iš karto išvykusi. 

„IOM Lietuva per pastaruosius 3 metus stengėsi atliepti ukrainiečių lūkesčius. Ši pagalba yra labai įvairi nuo piniginių išmokų, vaistinių kortelių iki lietuvių kalbos kursų ir emocinių terapijų. Pradėję nuo finansinės pagalbos, nes ji buvo būtina pirmaisiais karo mėnesiais, vėliau pradėjome daugiau dėmesio skirti integracijai ir emociniam palaikymui. Matėme, kad įveikę pirmuosius iššūkius, ukrainiečiai ieško būdų kaip iš naujo susikurti gyvenime Lietuvoje ir joje pritapti“, – teigia Eglė Staškūnaitė,  IOM Lietuva Pagalbos migrantams ir krizių valdymo skyriaus vadovė.

Per beveik trejus metus į Lietuvą atvyko daugiau nei 90 tūkst. ukrainiečių. IOM Lietuva suteikė pagalbą daugiau nei 21 tūkst. karo pabėgėlių.