Vilnius.Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras (IOM Lietuva) atlikdamas tyrimus ir apklausas pasitelkia į pagalbą ukrainiečius atvykusius į Lietuvą prasidėjus karui Ukrainoje. Vienas jų – Ihoris Lameko, 21 metų ukrainietis, kuris atvyko iš Charkivo. Jis du mėnesius dirbo IOM Lietuva enumeratoriumi, iš arti girdėjo ukrainiečių istorijas, kaip jiems sekasi gyventi Lietuvoje, kurti gyvenimą iš naujo, ieškoti darbo. 
Pats Ihoris atvyko į Lietuvą ir čia studijuoja Vilniaus Universitete. Kartu jis atsivežė ir išpaišytas raketų nuolaužas. Tokias išpaišytas raketos dalis gavo ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras (IOM Lietuva). Ši dovana nukeliavo 1,5 tūkstančio kilometrų Ukrainoje ir užsienyje bei tapo savotišku simboliu – padėka už lietuvių pastangas. Panašią dovaną gavo ir Vilniaus universitetas, kur Ihoris studijuoja šiuo metu. Taip pat sviedinio korpusą, kurį naudojo ukrainiečių kariai išlaisvindami Charkivo regioną. Simboliška, kad ant sviedinio nupieštas Taras Ševčenko, o sviedinį perdavė ir kaimo Ševčenkovė.
Į Ukrainą kasdien dešimtimis skrieja raketos, kurios naikina namus, energetinę infrastruktūrą, mokyklas, darželius ir ligonines. Jauna ukrainietė Viktorija Shvartskop, kuri studijuoja sociologiją Lvive, o pati yra kilusi iš mažo miestelio Rožišče kartu su kitais savanoriais rastas raketų nuolaužas dailiai apipavidalina ir perduoda įvairioms institucijoms skirtingose šalyse – kaip nenugalimos Ukrainos simbolį ir būsimos pergalės ženklą. 
Ihoris pasakoja, kad po  2022 m.  vasario 24 d. jo svajonės dužo, o gyvenimas apsivertė. Iki tol Ihoris studijavo V.N. Kazino Charkivo nacionaliniame universitete sociologiją ir politinį marketingą. Pasinaudodamas Erasmus+ programa jis atvyko į Vilnių ir čia Vilniaus universitete tęsia sociologijos mokslus. ,,Kelionė buvo itin ilgą - 34 valandos automobilyje kartu su šeima, kuri per stebuklą paliko Mariupolį. Pats gimiau nedideliame kaimelyje Chersono srityje, kai man buvo 5 metai persikraustėme į Mariupolį. Ten mokiausi, lankiau sportinius šokius, vėliau persikrausčiau į Charkivą. Dabar mano namai yra sugriauti. Turiu raktus nuo namų Mariupolyje, bet neturiu namų. Ironiška, bet tokia tikrovė iš mano namų liko tik raktai. Bet esu dėkingas, kad mano šeima ir artimi draugai yra gyvi. Dabar mano namai – tai mano šeima”, – sako Ihoris. 
Ihoris šiuo metu pratinasi prie gyvenimo Lietuvoje, o studijuodamas padeda kitiems studentams. Ukrainoje jis buvo Studentų tarybos prezidentu. Kaip jis pats pasakoja aktyvus buvo visuomet, tad ir atvykęs į Vilnių aktyviai talkina kitiems studentams, kad jauni ukrainiečiai neprarastų galimybės studijuoti ir džiaugtųsi studentišku gyvenimu, kuri kesinasi atimti okupantai. 
Prasidėjus karui tiek Ihoris, tiek Viktorija mėgino padėti savo tėvynainiams aktyviai savanoriaudami. O gruodžio pabaigoje per Kalėdas jie susitiko Lenkijoje, kur Viktorija perdavė Ihoriui raketos likučius, kad jis juos padovanotų Lietuvai. ,,Mes su Viktorija nebuvome susitikę gyvai iki tol. Tai buvo neįtikėtina galimybė. Paėmęs į rankas raketos dalis pajutau tiek emocijų, kad vargu ar galėčiau jas įvardyti, tikras emocijų fejerverkas. Juk tai mūsų negalimos Ukrainos simbolis. Su pasididžiavimu perdaviau šį simbolį Vilniaus Universiteto, Filosofijos fakultetui bei Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biurui”, – pasakoja Ihoris.  Jo padovanotos raketos nuolaužos yra apipavidalintos vaikų piešiniais. Vaikai ginklus, kurie siejo mirtį paverčia gyvenimo simboliu. „Mes tikime Ukrainos pergale, dabar svarbiausia ne tik laimėti, bet ir atstatyti mūsų šalį, o vėliau aplankyti visus jos miestus“, – teigia Viktorija. Kariuomenė sužinojusi apie Viktorijos ir kitų savanorių iniciatyvas pati perduoda raketų dalis, sviedinių nuolaužas ar šalmų likučius,  kad juos apipavidalintų ir suteiktų naują simbolį.
„Labai norėčiau grįžti į Ukrainą, bet mano namai Mariupolyje sunaikinti, yra dar senelių namai, tačiau šiuo metu mūsų kaimas yra okupuotas. Aš grįšiu į Ukrainą, kai ji laimės arba jeigu mano šaliai manęs labai reikės. Būdamas Lietuvoje galiu labiau padėti savo šaliai  ir pinigais, ir daiktais, ir teikdamas informaciją. Aš noriu labai padėkoti Lietuvai ir lietuviams už pagalbą mano šaliai. Jūs labai gerai suprantate mus ir padedate pasiekti pergalę. Aš esu įsitikinęs, kad galėsime susitikti atstatytoje laisvoje Ukrainoje, kur aš noriu pakviesti visus lietuvius. Ir aišku būtina paragauti patį skaniausią Chersono arbūzą“, - kalba Ihoris.