Vilnius. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras (IOM Lietuva) organizavo dviejų dienų mokymus kaip teikti psichosocialinę pagalbą žmonėms karo sąlygomis penkiasdešimčiai psichologų ir psichiatrų iš Ukrainos. Mokymus vedė Jana Javakhishvili, psichologijos profesorė, psichoterapeutė iš  valstybinio Iljos universiteto Tbilisyje, turinti beveik 20 metų darbo patirtį su žmonėmis, patiriančiais traumas kariniuose konfliktuose. Daugiausia dėmesio buvo skirta vaikų ir perkeltų asmenų emocinei būklei ir atsparumui stiprinti.
,,Mokymų metu sutikau itin motyvuotus žmones, kurie šiuo metu turi unikalią galimybę įgyti labai svarbios patirties – teikiant psichosocialinę pagalbą karo metu. Psichologijoje dažniausiai dirbama su žmonėmis, kurie patyrė karinius konfliktus praeityje ir būdami saugioje aplinkoje išgyvena nesaugumo jausmą. Specialistai Ukrainoje susiduria ir konsultuoja pacientus, kurie dabar išgyvena karą, patiria artimųjų netektis, praranda namus – tai visas kompleksas stresorių. Tai be galo skausmingi išgyvenimai, tad ir patiems psichologams reikalinga pagalba, kad jie profesionaliai neperdegtų”, – kalba Jana Javakhishvili. Psichologė pabrėžė, kad nuo Rusijos agresijos jau labai ilgą laiką kenčia nekalti žmonės, naikinama civilinė infrastruktūra, tai tikriausiai ilgiausiai trunkantis karas Europos teritorijoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Ji taip pat palygino karą Sakartvele ir Ukrainoje. ,,Abiejų šalių atveju Rusija užpuolė, okupavo teritorijas – Sakartvele nuo devintojo dešimtmečio pradžios, Ukrainoje – nuo 2014 m., tačiau Ukrainoje jau antrus metus vyksta visavertis karas, tuo tarpu Sakartvele 2008 m. jis truko tik 5 dienas. Kiekviena nauja karo Ukrainoje diena reiškia naujus pasikėsinimus į civilių gyventojų gyvybes, naujus civilių ir kovotojų nuostolius, tai mūsų visų skausmas, tai turi būti sustabdyta! Be to, abiejose šalyse Rusija vykdo nuolatinį, dešimtmečius besitęsiantį hibridinį karą, kuriame kartu su kita ardomąja veikla naudoja informacinius ir psichologinius metodus, kad pakenktų nacionaliniam saugumui”, –  kalba J. Javakhishvili. 
„Mūsų mokymų tikslas buvo suburti specialistus saugioje aplinkoje, kurioje jie galėtų pasidalyti jau sukaupta patirtimi ir įgyti naujų žinių apie darbo specifiką karo sąlygomis. Taikos sąlygomis psichologas turi prabangą su žmogumi dirbti ilgesnį laiką. Karo sąlygomis tai neįmanoma. Todėl kartu mokėmės, ką gali padaryti specialistas, kad emociškai sustiprintų žmogų per vieną ar du susitikimus“, – kalba IOM Lietuva psichologas Mantas Jeršovas. 
Viena iš mokymų dalyvių, psichologė Olha Lychko – Parubocha iš Lvivo, pasakoja, kad jai teko labai daug savanoriauti karo pradžioje, dirbti su žmonėmis, kurie buvo priversti palikti savo namus ir persikelti į kitus miestus. Šiems žmonėms buvo itin sunku, jie negalėjo patikėti tuo kas vyksta su jų namais, jų šeimomis, pagaliau su jų gyvenimais. Nemenką šoką patyrė ir Lvivo gyventojai, kuriems teko priimti  atvykstančius  į jų miestą ukrainiečius. „Visų pirma karo pradžioje žmonėms buvo reikalinga krizinė psichologija, kai žmogui reikia padėti suprasti, kas įvyko ir susivokti ką reikia daryti toliau. Tai buvo pagrindinė užduotis karo pradžioje. Šiuo metu užduotys be abejo yra kitos ir manau, kad dar ne vienerius metus psichologams reikės susidurti su karo pasekmėmis bei padėti žmonėms, kurie dabar, būdami vaikais, patyrė karo siaubą. Tačiau ukrainiečiai labai stengiasi palaikyti vieni kitus. Karas mūsų nepalaužė ir nors mes jo nenorėjome, jis padarė mus stipresniais“, – pasakoja Olha.
 Anot jos, vykstant kariniam konfliktui sudėtingiau adaptuotis yra vyresnio amžiaus žmonėms, priimti pokyčius yra nelengva, o kai tie pokyčiai – tai karas ir priverstinis išsikraustymas, savo įprasto gyvenimo praradimas – patiriamos emocijos, situacijos neigimas yra netgi labai suprantami. Tuo tarpu vaikai reaguoja į situaciją imdami pavyzdį iš savo tėvų. Jeigu tėvai  bijo ar nerimauja, tai dažniausiai tokią reakciją patirs ir vaikai.  Be abejo, daug kas priklauso nuo vaiko amžiaus, nuo sąlygų kokiomis jis gyveno, tačiau didžiąja dalimi jie perima tėvų jausmus. 
Kalbėdama apie ukrainiečius, kurie gyvena svetur, Olha sako, kad, visų pirma, jie neturėtų galvoti, kad daro kažką blogo ar gėdingo. „Labai normalu ir žmogiška pasirūpinti savo saugumu, savo šeimos ir artimųjų saugumu. Išeiti iš ten kur pavojinga – tai labai normalu. Tad sakyčiau, kad ukrainiečiai, kurie dabar kuria gyvenimą svečiose šalyse, neturėtų galvoti, kad išvykti – tai buvo gėdingas poelgis. Be to, svarbu dozuoti informaciją, sekti naujienas reikia, bet gyventi jomis neverta. Juolab, kad informacinis karas taip pat kenkia“, – sako Olha. Ji taip pat ragina kreiptis į specialistus ir kalbėtis su jais apie išgyvenamas emocijas. 
Nuo 2022 m. spalio mėn. Lietuvoje veikia Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) emocinės paramos linija ukrainiečiams. Linija veikia nuo 10 iki 20 val. kasdien, o konsultacijos teikiamos ukrainiečių bei rusų kalbomis (tel.: 8-800-00-474).  Be to, IOM Lietuva bendradarbiauja su įstaigomis ir centrais, kuriuose tiekiamos psichologų konsultacijos. Taip siekiama, kad kuo daugiau ukrainiečių, esančių Lietuvoje, gautų jiems reikalingą pagalbą.  
,,Mes labai kviečiame Lietuvoje esančius ukrainiečius kreiptis į psichologus, jeigu jie jaučia, kad tokia pagalba jiems ar jų artimiesiems yra reikalinga. Pagalbą galima gauti nemokamai tiek telefonu, tiek susitinkant su specialistais. Išgyventi karo siaubą ir jo pasekmes lengviau su profesionalia pagalba“, – teigia IOM Lietuva vadovas Eitvydas Bingelis.