Per pusantro mėnesio iš Ukrainos išvykusių karo pabėgėlių skaičius prilygsta visai Lietuvos ir Latvijos populiacijai kartu sudėjus – gimtąją šalį paliko 5 mln. ukrainiečių. Per 44 tūkst. jų laikiną prieglobstį rado Lietuvoje.

Pusė suaugusiųjų jau dirba arba aktyviai ieško darbo padedant Užimtumo tarnybai (UT), vaikai pradeda eiti į ugdymo įstaigas, o specialistai kalba, kad būtina vystyti tolesnės ukrainiečių integracijos programą, padėti jiems nepatekti į prekiautojų žmonėmis žabangas.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) kanclerės Anos Selčinskienės, pirmosiomis karo dienomis į Lietuvą atvykę karo pabėgėliai tikėjosi, kad po kelių savaičių galės grįžti į Ukrainą. Laikui bėgant situacija kardinaliai keičiasi.

„Ukrainiečiams ateina suvokimas, kad galbūt nebėra, kur grįžti, kad šiuo metu jiems ir jų vaikams yra saugiau Lietuvoje. Patys pradeda galvoti apie darbą, ugdymo įstaigas vaikams, todėl itin svarbus savivaldybių vaidmuo, integruojant ukrainiečius regionuose. Džiaugiamės, kad savivaldybės greitai reaguoja, koordinuoja procesus, yra aktyviai įsitraukusios“, – diskusijoje „Karo pabėgėliai iš Ukrainos: ką išmokome ir kam turime ruoštis?“ kalbėjo A. Selčinskienė.

Jos teigimu, 8 tūkst. ukrainiečių Lietuvoje šiuo metu aktyviai ieško darbo, padedant UT, jau įsidarbino apie 3,2 tūkst. karo pabėgėlių. Neoficialiais duomenimis, dirbančiųjų skaičius artėja prie 5 tūkst.

„Šiandien jau išdalinta beveik 40 tūkst. humanitarinių paketų ir maisto davinių, 30 tūkst. maisto kortelių. Beveik 9 tūkst. vaikų gavo psichologinę pagalbą arba paramą daiktais, apie 200-ams besilaukiančių moterų padovanoti naujagimio kraiteliai. Pabėgėliams taip pat skiriama vienkartinė įsikūrimo pašalpa ir 6 mėn. vaikų ugdymo kompensacija, išmokos vaikams. Savo ruožtu savivaldybės turi teisę priimti sprendimus dėl piniginės paramos karo pabėgėliams skyrimo. Mano žiniomis, beveik pusė savivaldybių jau yra tai padariusios, 17 – suplanavusios posėdžius“, – vardija A. Selčinskienė.

Ragina atkreipti dėmesį į ukrainiečių būseną

Pasak renginyje dalyvavusio IOM Vilniaus biuro vadovo Eitvydo Bingelio, nors dabar sunku prognozuoti, bet yra tikimybė, kad pasibaigus karui, bent pusė karo pabėgėlių liks Lietuvoje dar keleriems metams.

„Dėl šios priežasties reikalingos ukrainiečių integracijos procesas nacionaliniu lygmeniu. Vienas iš svarbiausių elementų pabėgėliams integruotis į visuomenę yra lietuvių kalbos mokėjimas, kad žmonės neužsidarytų savo bendruomenėse, liktų mažiau baimių ir daugiau pasitikėjimo. Lietuvių kalbos mokymui galima pasitelkti netgi savanorių sistemą. Svarbus ir paslaugų prieinamumas, žinojimas, kur gali kreiptis pagalbos, į ką atsiremti nelaimės atveju – atsakymus į įvairiausius klausimus pateikia ir mūsų projekto „Renkuosi Lietuvą“ komanda telefonu, feisbuke. Galiausiai yra darbo vietos, kad pabėgėliai taptų bendruomenės dalimi ir jaustųsi labiau integravęsi“, – kalbėjo E. Bingelis.

Pažeidžiamai visuomenės grupei priskiriamiems pabėgėliams kyla ir didesnė rizika tapti prekybos žmonėmis aukomis – raginama daugiau dėmesio skirti ukrainiečių situacijai Lietuvoje.

„Mūsų, kaip visuomenės, pareiga yra padaryti viską, kad apsaugotume nuo karo nukentėjusius žmones, nes jie tikrai nesikreips pagalbos, kol patys nepateks į prekybos žmonėmis pinkles. Neretai žmonės galvoja, kad šitaip jiems nutikti negali, kol iš tikrųjų nesusiduria su išnaudojimu. Tad šalia pabėgėlių esantieji turėtų laiku identifikuoti galimas rizikas, nebijoti paklausti ukrainiečių, ar viskas jiems yra gerai, o esant poreikiui ir padėti“, – pabrėžė E. Bingelis.

IOM Vilniaus biuro teisininkas ir tyrimų koordinatorius Vytautas Ežerskis atkreipė dėmesį, kad prekyba žmonėmis apima platesnį nusikalstamų veikų spektrą nei seksualinį išnaudojimą – priverstinis darbas ar elgetavimas, išnaudojimas nusikalstamoms veikoms ar net fiktyvioms santuokoms taip pat yra prekybos žmonėmis dalis.

„Nuo karo bėgantys žmonės jau savaime yra pažeidžiami, o jų pažeidžiamumą stiprina tokie faktoriai, kaip neturėjimas į ką kreiptis pagalbos, kalbos nemokėjimas, savo teisių nežinojimas, sunki materialinė padėtis, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas, ryšiai su nusikalsti linkusiais asmenimis. Itin pažeidžiami yra jauno amžiaus, gyvenimiškos patirties stokojantys pabėgėliai, taip pat tie, kurie bėgdami patyrė fizines ir psichines traumas“, – aiškino V. Ežerskis.

Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad iš 44 tūkst. į Lietuvą atvykusių karo pabėgėlių net 18 tūkst. jų yra nepilnamečiai, daugiau nei 1 tūkst. – tėvų ar artimųjų nelydimi nepilnamečiai.

„Bendraujant su ukrainiečiais, reikėtų atkreipti dėmesį, kokia yra jų situacija. Jei asmuo iki šiol neturi pinigų, banko sąskaitos ir dokumentų, skundžiasi ilgomis darbo valandomis ar laisvo laiko stoka, atrodo išsigandęs ar net turi smurto požymių, tai gali būti prekybos žmonėmis auka, kuriai būtina kuo skubiau suteikti visą reikiamą pagalbą“, – sakė V. Ežerskis.

Tikslas – ne tik padėti, bet ir įtraukti

Renginio metu kalbėdama apie karo pabėgėlių situaciją Jonavos rajono Socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko patarė nepersistengti su jiems teikiama pagalba – gydant karo sukeltas emocines traumas, ukrainiečiams būtina kuo greičiau grįžti į kasdienį gyvenimą.

„Kaip ir bet kokią traumą patyrusiems asmenimis, karo pabėgėliams gali pasireikšti potrauminio streso sutrikimas (PTSS) – statistiškai jo tikimybė siekia 68-82 proc. Susidūrę su PTSS asmenys jaučiasi bejėgiai prieš tam tikrus įvykius, nes negalėjo pasipriešinti ir tapo traumos aukomis. Dėl savo globėjiško noro padėti mes atimame iš karo pabėgėlių galimybę patiems savimi pasirūpinti. Svarbu žinoti, kad gijimo procesui reikalinga ne tik psichoterapinė pagalba, bet ir šių žmonių įgalinimas per darbą, tapimą bendruomenės dalimi“, – tvirtino V. Demidenko.

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros biuro Šiaurės ir Baltijos šalims atstovas bei integracijos ekspertas dr. Karolis Žibas atkreipė dėmesį, kad kalbos mokėjimas, būstas ir darbas tėra integracijos priemonės, o pats integracijos procesas nėra baigtinis – karo pabėgėlių integracijos programos gali trukti ir kelerius metus.

„Susidūrėme su neeiline situacija. Jei iki karo Ukrainoje per metus sulaukdavome 400-500 prieglobsčio prašymų, šiandien turime 44 tūkst. pabėgėlių. Humanitarinės pagalbos teikimo sistema buvo sukurta vos per 3 dienas, tai tapo pagrindu. Dabar keliame klausimus – o ką turėtume daryti toliau? Svarbu, kad per pirmuosius metus sukurtume labai aiškų mechanizmą, kaip iš humanitarinės pagalbos teikimo pereiti į ilgalaikės pabėgėlių integracijos viziją, nepaisant to, kiek laiko jie bus šalyje. Į integracijos sistemos kūrimą turėtume įtraukti ir pačius ukrainiečius“, – kalbėjo dr. K. Žibas.